Hei, Jacque, har du fikset din CV allerede? Jeg har prøvd å skrive deg, men det er ikke mulig å ta kontakt med deg. Det er i sammenheng av dine private innstilinger, tror jeg. Jeg skulle prøve å korrekturlese, kanskje også å anbefale, hvordan den må bygges opp etter norske kravene og smak, hvis det er aktuel enda. 

Laba, ir aš norėčiau "ranką pridėti" prie pataisymų. Tikiuosi, patiks. Tačiau pirmiausia turiu pagirti autorių už žingeidumą ir pažangų lietuvių kalbos vartojimo lygį. Sudėjau viską, ką žinau, ne tik apie lietuvių kalbos gramatiką, sintaksę ir semantiką, bet ir stilių bei kultūrą, kurie taip akylai saugomi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (http://www.vlkk.lt/). Taigi:

Du klausimai
Labas visiems! Aš turiu du klausimus apie lietuvių kalbos gramatiką. Žinau, kad paprastai reikia užduoti klausimus atskirame skyriuje [<em>stiliaus klaida</em>: šiuo atveju rašytiniame tekste geriau vartoti "kitame skyriuje", nes skyrius ir atskiras yra bendros kilmės žodžiai, jų šaknys skamba taip pat, todėl rėžia ausį] bet aš taip pat norėjau praktikuotis lietuvių kalbą [<em>kalbos kultūros klaida</em>: jaučiama aiški anglų kalbos įtaka, geriau šiuo atveju sakyti “lavinti, tobulinti lietuvių kalbą”] ir pagauti pataisymų (dalies kilmininkas). Todėl nusprendžiau paklausti čia lietuviškai.

Pirmasis klausimas: dėl veiksmažodžių, kaip [„kuo“ – nes klausiate ne būdo „kaip“ - „labai aiškiai“, „stipriai“, „mažai“, o „kuo“ – kokiais aspektais] skiriasi 'būtasis kartinis laikas' nuo 'sudėtinio atliktinio esamojo laiko'? Pavyzdžiui:
- Aš ragavau torto. [tai reiškia, kad kartą, turbūt kažkokioje konkrečioje šventėje, ragavau torto]
- Aš esu ragavęs torto. [tai reiškia, kad apskritai gyvenime esu ragavęs torto. Tokiame kontekste prasminga pabrėžti torto rūšį, pvz.: Esu ragavęs torto „Jaunystė“.]
O pridėjus (/papildžius?) priešdėlius, ar tai turi įtaka sakinių prasmei? Pavyzdžiui:
- Aš paragavau torto. [priešdėlis suteikia atliktinę prasmę, tinka pasakojant apie konkretų įvykį, pvz.: mane pakvietė prie saldaus stalo ir aš paragavau torto. Pvz.: „Mane ragino vaišintis tortu, bet aš atsakiau, kad jau jo ragavau (valgiau, vaišinausi, skanavau).“ Jeigu atsakytumėte „Ačiū, jau paragavau“, klausytojas gali pamanyti, kad Jūs apskritai tortų nemėgstate, paragavote iš smalsumo ir užtenka.]
- Aš esu paragavęs torto [gramatiškai įmanoma forma, semantiškai sunku nusakyti ką tai reiškia, todėl šiame kontekste nevartotina. Tačiau galima pasakyti: „Mane ne tik lepino, bet ir „beržinės košės“ vaikystėje esu paragavęs.“ – pasakojant ir norint sustiprinti rezultato įspūdį – juk esu paragavęs rykštės, vadinasi, ne toks aš lepūnėlis.].
Man atrodytų, kad lietuvių kalbos sistema panaši į tą anglų, olandų (ir pan.) kalbose, žodžiu, jeigu įvykdytas veiksmas dar aktualus per kalbamąjį momentą, reikia pavartoti sudėtinį esamąjį laiką, jeigu ne, [„reikia“ antrą kartą galima praleisti, vietoj jo dėti brūkšnį, tokiu būdu skambės gražiai ir išlaikysite autentišką, lietuvišką sintaksę] - pavartoti būtąjį laiką. Vis dėlto, remiantis tekstais, kuriuos aš kartais paskaitau, atrodo, kad anglų/olandų ir lietuvių sistemos ne visai tos pačios, nes tiktai gana kartais retkarčiais susiduriu su sudėtinio esamojo laiko formomis. Galėtumėte paaiškinti?

Mano paaiškinimas būtų toks: sudėtinis esamasis laikas yra išskirtinai naudojamas pabrėžti veiksmui, kai svarbu, kad tai jau dariau praeityje ir veiksmas dabar aktualus. Pvz.: „Regis jau esu važiavęs šiuo keliu“ Kalbantysis važiuoja dabar keliu, kuris jam atrodo pažįstamas, todėl jis sako „jau esu čia buvęs, esu važiavęs“. Tačiau jei kalbantysis nori išreikšti konkretų įvyki, sudėtinis esamasis laikas netiks, nes jis kalbės apie praeitį: „Kai paskutinį kartą važiavau šiuo keliu, mūsų automobilis vos išvengė avarijos.“

Antrasis klausimas: kokiu mastu ilityvas dar gyvas? Vikipedijoje aš skaičiau straipsnį, kuriame buvo parašyta, kad seniai suomių kalba įtakojo lietuvių kalbą tokiu būdu, kad joje atsirado trys papildomi linksniai. Pagal šitą straipsnį, jie jau yra išnykę išskyrus ilityvą, kuris dar 'gyvena' kelete tarmių. Tačiau, savo mano nuomone, aš palyginti dažnai girdžiu ilityvo formas (pvz. "Eik kampan!"; "Aš einu mokyklon" ir pan.). Aš daugiausiai buvau Vilniuje ir man smalsu, ar ilityvas vartojamas kituose Lietuvos kraštuose ar tiesiog visur.

Ilityvo mokyklose vaikai nemokomi, jis nebūdingas bendrinei lietuvių kalbai. Tai tarminis reiškinys, mano galva, daugiau mažiau, paplitęs visoje Lietuvoje, tačiau nykstantis su senąja karta.

:)